- kliūbas
- ×kliū̃bas (l. klub < vok. Klauben, Kloben) sm. (2, 4), kliū́bas (1) K 1. Fr I381 vytelė kam pinti; susukta šaka ar vytis tvorai tverti ar kam surišti: Jis krepšius iš kliūbų pina Gr. Iš kliūbų jis moka gražių dalykų padaryti: pintinių, kėdžių, dėžių ir kt. Pgg. Kliū̃bų reik susipjauti, torą reiks tverti Vvr. Su kliū́bais parkliūbuok baslius, tai rikiuodamas tvorą daugiau užtversi J. Parnešk karklų kliūbams, tvoras tversim Snt. Kliūbų̃ išejo parsinešti Kv. Senos eglės šakos netinka kliūbáms Kv. Parsinešk žalių karklų, susuk kliūbą ir sukliūbuok tvoros mietus Klp. Seniau vinių toroms nereikėjo: tverdavo su kliūbais Trg. Kliūbu surišk lotą su šegždele Rs. 2. ppr. pl. sūpynės, sūpuoklės: Važiuoja tuščiom, o aš siūbuoju tarytum kliūbai V.Kudir. Vaikai nubėgo į kliū́bus suptis Jnk. Iškrito iš kliūbų besisupdamas Snt. Jau žiedas (kilpa) nutrūko, jau po kliū́bų Šn. 3. ppr. pl. prietaisas kam suveržti: Sulūžusią koją deda į kliūbùs, paskui sugipsuoja Skd. Suveržk dvi šikšnas kliūbūse, ir galėsi be vargo dailiai anas susiūti Mžk. ^ Aną kaip į kliūbùs suėmė (trumpai, kietai) KlvrŽ.
Dictionary of the Lithuanian Language.